Dvaro g. 15, LT-86111
Kelmė, tel. (8 427) 61 065 
tel./faks. (8 427) 61 065
kelmesmuziejus@gmail.com

 



« | 1 | 2 | »









« | 1 | 2 | »

Daustoriai

          Istoriniuose  šaltiniuose Daustoriai minimi nuo 1588 metų. Įvairiu laikotarpiu čia  gyveno apie 50 gyventojų. Daustoriai priklausė karališkųjų bajorų Kačenauskų dinastijai.  Pasak senolių pasakojimų, senieji mediniai rūmai sudegė greičiausiai per  1830–1831 m. sukilimą. Boleslovas Kačenovskis pasistatydino naujus modernius rūmus, vienus gražiausių visoje apskrityje, įveisė įvairių rūšių vaismedžių didžiulį sodą, bityną, augino trakėnų veislės eiklius žirgus. Tėvui mirus, dvarą ėmėsi valdyti  Stefanija Kačanovska-Liutikienė.  Ji buvo ištekėjusi už dvarininko iš Žagarės Liutiko, kuris 1932 m. nusišovė rūmuose, savo miegamajame. Stefanija buvo  išsilavinusi moteris, be lietuvių ir lenkų kalbų ji laisvai kalbėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir idiš kalbomis. Turėjo didžiulę biblioteką, kuriai buvo skirtas vienas rūmų kambarys. Čia galėjai rasti įrištų foliantų, grožinės bei mokslinės literatūros. 1940 m. TSRS aneksavus Lietuvą, jos dvarą nacionalizavo. Kumečiai, tapę „proletariato vaikais“, barbariškai suniokojo biblioteką, iš odinių knygų viršelių net darėsi sau basučių padus. Keletą vertingesnių knygų išgelbėjo netoliese savo ūkely gyvenęs nepriklausomybės kovų savanoris Albertas Šimkus, būsimo poeto Vlado tėvas. Bibliotekoje lankėsi studentas ar jau mokytojas Jonas Vadeikis. Jis Juozui Zaborskiui dovanojo knygą „Sidabro ežero turtai“. Be jo dažnai galėjai pamatyti daktarą Girbutą iš Užvenčio, Vaiguvos vaistininką Dauginį bei daugelį kitų šviesuolių. Po įvykusios žemės reformos dvarą gerokai apkarpė. Bet  S. Liutikienė nejautė pagiežos naujakuriams, visapusiškai rėmė juos, nes naujakūriai gyveno gana skurdžiai. Artimiausias Zaborskių šeimos kaimynas buvo sodininkas Adomaitis, kurio trys sūnūs buvo labai muzikalūs. Per kalėdinę eglutę, kurią surengdavo S. Liutikienė kumečių ir aplinkinių kaimų vaikams, ji pati skambindavo pianinu, o ją pakeisdavo Adomaičių Tadas.

          Tarybinę valdžią kumečiai ir aplinkiniai naujakuriai sutiko entuziastingai, išskyrus Juozo Zaborskio senelį ir tėvus. Dvarą nacionalizavus,  S. Liutikienė pasitraukė pas savo bičiulius. Iš pradžių pas Šimkus, o paskui į Šiaulius, pas savo draugus žydus. Dvarą valdyti atsiuntė nežinia iš kur tokį vaikėzą, komjaunuolį Viktorą. Jis  labiau domėjosi mergiotėmis negu dvaro reikalais. Prasidėjus karui jis iš Daustorių dingo. Vokiečių okupacijos metais dvarą administravo atsiųstas iš Kauno ponas Rukuiža su šeima. Tai buvo inteligentiškas žmogus, nieko nenusimanantis apie žemės ūkį.  Į dvarą grįžo Liutikienė, tačiau priimti jokių sprendimų ji negalėjo.

          Prieš pat grįžtant raudonajai armijai dvaro reikalų ėmėsi tvarkyti vokietis rudmarškinis pavarde Ginč, kuriam ant diržo nuolat kabojo pistoletas. Retas daustoriškis negavo antausio arba spyrio į užpakalį.  Net vaikus jis privertė dirbti. J. Zaborskis su kitais berniukais ganė kiaules. Kaip pasakojo žmonės, jam nepavyko pasprukti: jį pagavo sparčiai puolančios raudonosios armijos pirmieji būriai ir pakorė. Į dvarą kažkokiu stebuklu grįžo tik eiklus žirgas, tempdamas brikos likučius.

          Baigiantis karui S. Liutikienė slapstėsi Skaudvilės apylinkėse pas Beišių šeimą, paskui emigravo į Lenkiją, gyveno Gdanske, dėstė muziką, ten ir mirė.

                                 

          Parengė Kelmės krašto muziejaus muziejininkė Laima Šimkutė.

         Tekstas parengtas remiantis mūsų kraštiečio, literato Juozo Zaborskio, šiuo metu gyvenančio Tauragėje, prisiminimais. Literatas taip pat muziejui padovanojo ir šias fotografijas.



Copyright © 2009 Kelmės muziejus adm zone. Sprendimas: V studija