Dvaro g. 15, LT-86111
Kelmė, tel. (8 427) 61 065 
tel./faks. (8 427) 61 065
kelmesmuziejus@gmail.com

 



« | 1 | 2 | 3 | 4 | »









« | 1 | 2 | 3 | 4 | »

Moterų darbai žiemą. Žemaitiškų „divonų" raštai

Žiemą dienos trumpos, tačiau darbo namuose užteko visiems. Vyrai pasikinkę arklį važiuodavo į mišką malkauti, taisydavo pakinktus, vijo pančius, ką nors drožė, tvarkydavo darbo įrankius, šėrė gyvulius. Moterys tuo metu verpė linus, vilnas, pakulas ir audė, audė. Darbo buvo daug:  verpalų reikėjo plonosioms drobėms, staltiesėms, rankšluosčiams, lovatiesėms, milams– įvairiausios paskirties audiniams. Reikėjo aprengti šeimyną, merginoms– susikrauti kraitį, mažoms mergaitėms– pramokti audimo, kad galėtų talkinti vyresniosioms moterims.

Daugiausia audinių reikėjo drabužiams. 18–19 a. staltiesės, rankšluosčiai, gūnios, lovatiesės ir kiti tekstilės gaminiai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. 19 a. antroje pusėje pradėta naudoti medvilnę bei šilką, 20 a. – dirbtinį šilką bei kitas sintetines medžiagas.

Dažniausiai ausdavo iš linų ir vilnos. Senieji audiniai, skirti paklodėms, užvalkalams, staltiesėms, rankšluosčiams, marškiniams dažniausiai buvo audžiami iš lino (metmenų ir ataudų siūlai– tik lininiai). Kiek vėliau pradėta apmesti ir medvilniniais siūlais. Ausdamos raštuotus audinius, audėjos derindavo balintus siūlus su nebalintais arba dažytų siūlų pasirinktų spalvų derinius.

Tarp daugelio tekstilės gaminių– išskirtinio grožio žemaitiškos lovatiesės, Žemaitijoje dar vadinamos divonais. Jie išsiskiria savita audimo technika, spalvine gama, raštais.  19 a. pab.–20 a. pradž. divonai austi iš lininių (dažnai pakulinių), vilnonių ir medvilninių verpalų. Žemaitijoje, skirtingai nei kituose Lietuvos regionuose, divonai dažniausiai austi vilnoniais siūlais, bei apmesti vilna ir atausti  lininiais (pakuliniais) siūlais. Dauguma divonų dvipaliai, austi paprastomis, kaimo meistrų padarytomis staklėmis, kurios tarnaudavo nevienai kartai.

Divonai pasižymi dviejų kontrastingų spalvų deriniais: mėgta derinti juodos ir žalios, juodos ir tamsiai raudonos, juodos ir tamsiai mėlynos, violetinės ar geltonos spalvos siūlus. Ypač reti mūsų krašte raudonos, mėlynos, baltos spalvos divonai. 

Verpalai audimui iki 19 a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, geležies rūdimis...19 a. pradėti naudoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir suintensyvino audinių spalvas.

Staklėse audžiami divonai gražiausiais dryžių, augalų ar langelių raštais pasipuošdavo tam tikra tvarka išdėsčius įvairiaspalvių siūlų metmenis ir ataudus. Raštuotas audinys gaunamas keičiant siūlų storį ir spalvą. Pagal raštų išdėstymą audiniai skirstomi į dryžuotus, languotus ir margintus. Dryžuoti buvo audžiami išilgadryžiai ir skersadryžiai. Languoti– paprasti ir sudėtingi. Pirmieji– paprasti langai, daromi iš tiesių ir statmenai viena kitą keičiančių linijų. Antrųjų languose įaudžiami sudėtingesnių formų raštai, keičiant siūlų pynimą ir spalvas, sudarant kvadratus ar stačiakampius. Margintuose audiniuose raštai išdėstyti neišryškinant dryžių ir langų. Audinyje raštai išdėstomi po visą audinio plotą arba raštų motyvai tarpusavyje jungiami įvairiomis linijomis, sudarančiomis ovalus, rombus ir kitokias formas. Šie nepapasto grožio divonai išausti dimų raštais: rinktinės, keturnyčiu, aštuonnyčiu, ruoželiniu ar kaišytiniu audimo būdu.  Rinktinių dimų audiniuose atpažįstami lelijų, rožių, vynuogių, dobilų bei abstrakčių augalų motyvai. Senųjų audinių raštas rišlus, logiškas, simetriškas, neįmantrios kompozicijos, ritmiškai besikartojančiu ornamentu. Dažniausiai austi geometriniai, dangaus kūnų, ypač saulės ir žvaigždžių, augaliniai, gyvūniniai motyvai. Jei kuri kaimynė ar kita pažįstama moteris nusižiūrėjusi senovinį geometrinio ornameto motyvą įkomponuodavo savo audinyje – tai būdavo didžiausias meistrystės įvertinimas. Taip amatas keliavo iš kartos į kartą, o šimtametės tradicijos pasiekė ir mūsų laikus.

 

Parengė etnografė Lina Užomeckienė.

Parodą muziejaus svetainėje patalpino vyresnioji muziejininkė-archyvarė Kristina Milašauskienė.

 

2021-01-26



Copyright © 2009 Kelmės muziejus adm zone. Sprendimas: V studija